Palieku. Paleidžiu. Atleidžiu. Išlaisvinu

Moterų prigimtis nuausta ne iš amžino tarnavimo ir patogumo aplinkiniams. Šimtmečius moteris mokė: „Nesipyk, juk esi švelni. Kęsk, juk esi išmintinga“. Ir mes pripratome ryti nuoskaudas, kaupdamos toksišką naštą, griaunančią kūną ir sielą.

Jos Pasaulio filosofija remiasi didžiuoju vidinio išsilaisvinimo ritualu.

Ateina akimirka, kai reikia prieiti prie ribos ir pasakyti: „Aš palieku viską, kas nebuvo mano. Aš paleidžiu svetimas skolas. Aš atleidžiu savo silpnybėms. Aš išlaisvinu vietą gyvenimui“. Tai ne maištas prieš pasaulį. Tai sugrįžimas namo — į savo tyrumą, ramybę ir karališką orumą.