Laiškas tai, kurios niekas nepaklausė

Tarp viso apkurtinančio civilizacijos triukšmo slypi viena bauginanti, ledinė tuštuma: niekas ir niekada tavęs nepaklausė — o ko nori tu?

Niekam neįdomu, apie ką tu tyli prieš miegą. Niekas neklausia, ar dabar nori bėgti pirmyn, ar tau gyvybiškai būtina susirietus į kamuolį tiesiog pamiegoti. Tau be galo diktuoja, ką turi daryti, bet niekas neužduoda elementaraus, intymaus klausimo: „O kaip tu dabar jautiesi, brangioji?“

Šis laiškas — priminimas: tu neprivalai užsitarnauti teisės kvėpuoti. Tavo ašaros yra normalios. Tavo nuovargis yra šventas. Tavo pyktis turi teisę išsiveržti į paviršių. Leisk sau būti ne tobula, o gyva.