Laiškas tam, kuris įpratęs vienas laikyti dangų

Visi įprato, kad tu susitvarkysi. Kai aplinkui griūva planai, kai artimiesiems baisu, kai audra nušluoja orientyrus — visi žiūri į tave. Ir tu stovi nepajudinamai, nes kitaip nemoki, nes toks tavo vidinis garbės kodeksas.

Bet aš matau tai, kas paslėpta už tavo santūrumo. Žinau, kiek pastangų kainuoja išlaikyti ramų veidą, kai viduje siaučia audra, ir kaip kartais norisi tiesiog nutilti, niekam neaiškinant priežasčių.

Čia tau nereikia laikyti gynybos. Tu jau viską įrodei savo darbu ir savo žodžiu. Nusiimk sunkiuosius šarvus prie įėjimo. Šiuose Namuose gerbiamas tavo mastas, saugomas tavo ramybė ir matomas tu tikrasis — be kaukių, be pareigų ir be sąlygų.