Dvi brandos kraštutinybės: tarp pataikavimo ir destruktyvaus kišimosi

Stebėdama kartų santykius, dažnai mačiau tą pačią dramą: kai tėvai neturi savo atramos taško, jie neišvengiamai krinta į vieną iš dviejų kraštutinybių. Vieni pradeda pataikauti vaikams, bijoti pasakyti vieną papildomą žodį ir vaidinti svetimus vaidmenis — kad tik nepasimestų, kad tik jiems būtų parodyta bent lašas dėmesio.

Kiti renkasi priešingą, dar pavojingesnį kelią — jie tampa pernelyg aktyvūs jaunos šeimos gyvenime. Nežinodami nei tikrųjų aplinkybių, nei to, kas iš tikrųjų vyksta tarp dviejų širdžių, jie įsiveržia su savo patarimais, vertinimais ir tvarka.

Kurdama Auksinio Pasaulio architektūrą, norėjau vyresniajai kartai suteikti galimybę vėl pajusti savo vidinę atramą ir suprasti, kad jie gali ir turi gyventi savo gyvenimą. Tai uždara prasmės erdvė, kurioje žmogui nebereikia nei pataikauti dėl dėmesio, nei savęs įtvirtinti kišantis į savo vaikų šeimą.