Laiškas apie kodekso tyrumą, kai širdis sutinka „Tą Vienintelį“ per vėlai

Nėra nieko skaudesnio už akimirką, kai gyveni nesąmoningoje, ant plauko kabančioje santuokoje, ištveri iš paskutiniųjų jėgų — ir staiga tavo kelyje pasirodo žmogus, ir tu visa siela supranti: jis — tas vienintelis. Tai išbandymas, kuriame patikrinamas visas žmogiškosios garbės gylis.

Kažkas šią sekundę pasiduoda silpnumui, eina į apgaulę ir išdavystę, išniekindamas ir savo dabartinius namus, ir naują šviesų jausmą. Tokio žingsnio baigtis visada baisi: žmonės, kurie kadaise dalijosi viena lova, sudaužo vienas kitam širdis ir tampa negailestingais priešais, pasiruošusiais vienas kitą sudraskyti, o tarp jų kenčia vaikai.

Tačiau yra kitas kelias — vidinio moralinio kodekso kelias, kai tiesiog negali sau leisti žengti į naujus santykius per melą, kad ir kaip stipriai skaudėtų širdis. Pasirenki tyrumą ir atsitrauki. Ir tada gyvenimas vėl išskiria jus į skirtingus krantus — tol, kol abu užaugsite ir tapsite tikrai laisvi. Kartais po tokio skausmo žmogus taip giliai užsidaro savyje, kad bijo bandyti iš naujo. O kartais likimas, sulaukęs tyrumo ir laisvės valandos, vėl suveda dvi užaugusias sielas — jau be šešėlio ir be kliūčių.