Laiškas apie tuos, kuriuos Visata suveda vėl ir vėl

Likimas turi nuostabų braižą. Pasitaiko, kad du žmonės pirmą kartą pamato vienas kitą gerokai anksčiau, nei jų keliai iš tiesų susikerta. Vienas ilgas žvilgsnis, kuriame įskaitomas aiškus noras prieiti, prakalbinti, pakviesti į pasimatymą — kol jūs abu dar visiškai laisvi. Bet tą akimirką viršų paima drovumas ir nedrąsa. Žingsnis nežengtas, keliai išsiskiria, tačiau prisiminimas apie tą žvilgsnį kažkodėl lieka viduje.

Praeina ilgi aštuoneri ar devyneri metai. Ir staiga atsiveria durys, gyvenimas vėl suveda jus, ir tyloje įvyksta akimirksniu, skaudžiai atpažįstama. Viskas viduje šaukia, kad tai ne atsitiktinumas, bet dabar jau vyriškas ego, baimė ar svetimos aplinkybės neleidžia ištarti garsiai paprastų žodžių: „Aš tave myliu. Turiu tau jausmų“. Ir vėl — išsiskyrimas metams.

Bet Visata mėgsta užbaigtas istorijas. Kai neišdrįstame padaryti pasirinkimo iš pirmo karto, ji neištrina jausmo — ji duoda mums šansą vėl, ir vėl, ir vėl. Ji kartos įvykius ir ves jus vienas prie kito tol, kol galiausiai nusimesite baimę ir priimsite savo tikrąjį sprendimą.